1 Kaip ugnis uždega žabus,kaip ugnis užvirina vandenį,kad ir tu taip apreikštum savo vardą priešams,tautos prieš tave drebėtų!
2 Darydamas baisius darbus,kurių mes nesitikėjome,tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.
3 Nuo amžių nėra niekas patyręs,ausis negirdėjo, akis neregėjo, kad be tavęs būtų kitas Dievas,darantis tokius darbus tiems,kurie juo pasitiki.
4 O kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą!O kad neužmirštume tavęs mes savo keliuose!Štai tu pyksti, o mes – nuodėmingi.
5 Visi mes tapome lyg nešvarūs,mūsų teisūs darbai – lyg suteršti skudurai.Nuvytome visi tarsi lapai,ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas.
6 Nėra kas šauktųsi tavo vardo,kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.Tu paslėpei savo veidą nuo mūsųir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas.
7 O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų Tėvas.Mes – molis, o tu – mūsų puodžius;visi mes – tavo rankų darbas.
8 Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE,neminėk mūsų kaltės amžinai.Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta.
9 Šventieji tavo miestai virto dykuma;Sionas – dykuma, Jeruzalė – dykynė.
10 Mūsų didi ir šlovinga Šventykla,kurioje mūsų tėvai tave garbindavo,pavirto liepsnų grobiu;visa, kas mums buvo miela, – griuvėsiai.
11 Ar po viso to gali susilaikyti, VIEŠPATIE?Ar vis dar gali tylėti ir taip baisiai mus skaudinti?