1 VIEŠPATIE, tu – mano Dievas;garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą,nes tu įvykdei nuostabius užmojus;visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai,ką prieš amžius nutarei.
2 Miestus pavertei akmenų krūvomis,tvirtoves – griuvėsiais.Nedorėlių rūmai – jau ne miestas;jie niekuomet nebus atstatyti.
3 Šlovins tave dėl to galingos tautos žmonės,drebės prieš tave žiauriųjų tautų miestai.
4 Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs,ir tu buvai vargšų prieglauda varge,pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros.Nors žiauriųjų siautulys – kaip žiemos liūtis,
5 tu, kaip kaitra sausros metu,nutildai nedorėlių triukšmą;kaip debesies šešėlis švelnina kaitrą,taip tu nutildai žiauriųjų pergalės šauksmus.
6 Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautomspuotą su skaniausiais valgiais,puotą su parinktais vynais,pokylį su sultingais, gardžiais patiekalaisir grynais, rinktiniais vynais.
7 Šiame kalne jis nukels tą šydą,kuris dengia visas gimines,tą nuometą, kuris gobia visas tautas.