6 Tas Egiptas – lazda, kuria tu pasitiki – iš tikrųjų yra palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.
7 O jeigu jūs man sakysite: ‹VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime›, – tai ar jis nėra tas, kurio aukštumų alkus ir aukurus išgriovė Ezekijas, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro?’
8 O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jei susirasi jiems šitiek raitelių’.
9 Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitikėjai, kad vežimų ir raitelių duos Egiptas!
10 Pagaliau argi be VIEŠPATIES valios atžygiavau aš nusiaubti šio krašto? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok prieš tą kraštą ir nusiaubk jį!’“
11 Tuomet Eljakimas, Šebna ir Joachas kreipėsi į rab šakę: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėk mums judėjiškai, kai žmonės štai klausosi ant mūrų“.
12 Bet rab šakė atsakė jiems: „Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, jog pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ar tau? Priešingai, argi nesiuntė manęs tam, kad pasakyčiau tai ir žmonėms ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?“