17 O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: „Gelbėk, nes tu mano dievas!“
18 Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi.
19 Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: „Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?“
20 Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: „Ar tas daiktas, kurį laikau savo dešinėje, nėra apgavystė?“
21 Nepamiršk šių dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli,nes tu mano tarnas!Sukūriau tave būti mano tarnu,nepamiršiu niekada tavęs, Izraeli!
22 Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį,tavo nuodėmes kaip miglą.Sugrįžk pas mane, nes tave išpirkau.
23 Dangūs, džiūgaukite, nes VIEŠPATS tai padarė,valiuokite, žemės gelmės!Kalnai, šokite giedodami,drauge su miškais ir visais jų medžiais!Juk VIEŠPATS išpirko Jokūbą,per Izraelį jis parodys savo šlovę.