4 Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų.
5 O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“.
6 Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro.
7 Jis palietė ja mano burną. „Žiūrėk, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta“.
8 Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“
9 Jis tarė man: „Eik ir pasakyk šiai tautai: ‘Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite,vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’
10 Atbukink širdį šios tautos;jų ausys tokios kurčios,jų akys tokios aklos,jog jie negali pamatyti akimisnei išgirsti ausimis,nei suprasti širdimi,kad sugrįžtų ir būtų pagydyti“.