2 Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą,blogu keliu einančią su savo užmačiomis,
3 tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo mane.Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose irdegina smilkalus ant plytų.
4 Jie sėdi kapų nišose,naktis praleidžia olose,valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose.
5 ‘Stovėk, kur stovi! – šaukia jie. –Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!’Šitokie dalykai aitrina mano pyktįkaip be perstojo degančią ugnį.
6 Štai visa tai priešais mane užrašyta;nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu.Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė,
7 drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes, – sako VIEŠPATS. –Kadangi jie degino smilkalus kalnuoseir įžeidinėjo mane ant kalvų,aš jiems tuojau atseikėsiu atlygį, kokio jie nusipelnė“.
8 Taip kalba VIEŠPATS:„Kol kekėje dar yra sulčių, žmonės sako:‘Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero’.Taip ir aš pasielgsiu su savo tarnais, – neatmesiu jų visų.