1 Taip kalba VIEŠPATS: „Dangus – mano sostas, o žemė – suolelis mano kojoms.Kur tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti?Kur ta mano poilsio vieta?
2 Mano ranka sukūrė visa tai,visa tai mano“, – tai VIEŠPATIES žodis.„Aš rūpinuosi žmogumi,suvargusiu ir besisielojančiu,drebančiu nuo mano žodžio.
3 Aukoti jautį ar užmušti žmogų,skersti aviną ar nusukti šuniui sprandą,aukoti grūdus ar lieti kiaulės kraują,deginti smilkalus kaip priminimo auką stabui –tai keliai, labai mėgstami žmonių,kuriems malonios jų bjauriosios apeigos.
4 Bet aš jiems parinksiu sunkius bandymusir užleisiu ant jų, ko jie bijo,dėl to, kad niekas neatsiliepė, kai šaukiau,nesiklausė, kai jiems kalbėjau,dėl to, kad jie darė, kas bloga mano akyse,ir rinkosi, kas priešinga mano norui, –
5 klausykitės VIEŠPATIES žodžio,kurie drebate nuo jo balso. –Jūsų tautiečiai, kurie jūsų neapkenčiair atstumia dėl mano vardo, sako:‘Teparodo VIEŠPATS savo šlovę,kad galėtume jūsų džiaugsmu pasidžiaugti’.Tačiau jie bus sugėdinti“.
6 Griausmas veržiasi iš miesto,balsas – iš Šventyklos.Tai balsas VIEŠPATIES,atlyginančio priešams už jų darbus.