20 „Jis pažvelgė iš savo šventovės aukštybių, VIEŠPATS pažiūrėjo iš dangaus į žemę,
21 kad išgirdęs belaisvių dejavimąišlaisvintų pasmerktuosius mirti“, –
22 idant VIEŠPATIES vardas būtų apsakomas Sioneir jo šlovės giesmė – Jeruzalėje,
23 kai tautos susirinks drauge su karalystėmistarnauti VIEŠPAČIUI.
24 Jis išsekino mano jėgas kelyje,jis sutrumpino mano dienas.
25 „Mano Dieve, – sakiau, –nepaimk manęs iš čia įpusėjus dienoms.Tavo metai trunka per visas kartas“.
26 Kadaise tu padėjai žemės pamatus,ir dangūs tavo sukurti.