1 Asafo maskilas.Kodėl, Dieve, amžinai mus atstumi?Kodėl rusena tavo įniršis ant tavo ganyklos avių?
2 Atmink savo seniai įgytą bendriją,giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą,Siono kalną, kuriame apsigyvenai.
3 Atsisuk į begalinius griuvėsius,į visus priešų smurto darbus šventovėje!
4 Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje,jie paliko ten savo ženklus.
5 Jie atrodė lyg kirtėjai,kirviais kertantys medžius.
6 Savo kirviais ir kūjais jie sudaužėvisus drožtus jos papuošimus.
7 Su žeme sulygino tavo šventovę ir padegė,išniekino tavo Artumo buveinę.
8 Jie sakė sau širdyje:„Užvaldykime juos visiškai!“ –ir sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.
9 Savo ženklų nebematome,nėra daugiau jokio pranašo,ir niekas iš mūsų nežino, kiek ilgai.
10 Dieve, kiek ilgai tas priešas tyčiosis?Nejau amžinai jie dergs tavo vardą?
11 Kodėl neištiesi mums rankos, savo dešinės?Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?
12 Juk, Dieve, mano karaliau nuo seno,tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.
13 Savo galybe tu perkirtai jūrą,sutriuškinai jūros pabaisų galvas.
14 Tu sutraiškei Leviatanąir pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.
15 Tau paliepus ėmė trykšti šaltiniai ir srautai,tu išdžiovinai neišsenkančias upes.
16 Tu sukūrei dieną ir naktį,padėjai į vietą mėnulį ir saulę.
17 Tu nustatei visas žemės ribas,padarei vasarą ir žiemą.
18 Atmink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi,kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.
19 Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims,neužmiršk savo nuskriaustųjų amžinai.
20 Žvilgterk į savo Sandorą!Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.
21 Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji,tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.
22 Pakilk, Dieve, gink savo bylą;atmink, kaip nedori žmonės šaiposiiš tavęs visą dieną.
23 Neužmiršk savo priešų rėkavimo;ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nesiliauja.