2 Tariau: „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje,kad nenusidėčiau liežuviu;savo burną užčiaupsiu,kai nedorėliai būna arti“.
3 Tylėjau ir nieko nesakiau,susilaikiau net nuo ko nors gero.Bet mano skausmas tik padidėjo,
4 širdis man užkaito krūtinėje.Bemąstant įsiliepsnojo ugnisir nebegalėjau susilaikyti neprabilęs:
5 „Pasakyk man, VIEŠPATIE, kiek ilgai gyvensiu,kokia mano dienų trukmė?Leisk man pažinti, koks laikinas esu.
6 Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo,jo trukmė – beveik niekas tavo akyse.Iš tikrųjų žmogaus būvis – tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.
7 Žmogus praeina kaip šešėlis.Visas jo triūsas – tik migla;jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!
8 Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis?Tavyje mano viltis.