20 Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;tau pažįstami visi mano priešai.
21 Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;laukiu užuojautos, bet jos nėra,ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.
22 Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto.
23 Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,pinklės jų bendrams.
24 Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;tedreba nuolat jų strėnos.
25 Išliek ant jų savo pyktį,tepasiveja juos tavo degantis įniršis.
26 Tebūna nusiaubta jų stovykla;neleisk niekam gyventi savo palapinėse.