22 Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto.
23 Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,pinklės jų bendrams.
24 Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;tedreba nuolat jų strėnos.
25 Išliek ant jų savo pyktį,tepasiveja juos tavo degantis įniršis.
26 Tebūna nusiaubta jų stovykla;neleisk niekam gyventi savo palapinėse.
27 Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.
28 Krauk jiems kaltę ant kaltės,neduok jiems savo išganymo dalies.